Mineraliniai vandenys

Birštono mineraliniai vandenys 

Lietuvoje žinomas ir eksploatuojamas trejopas mineralinis vanduo: 1) be specifinių komponentų; 2) bromo ir 3) sulfidinis. Be specifinių komponentų balneologinės grupės mineralinis vanduo randamas visoje Respublikos teritorijoje ir įvairiame gylyje, skiriasi tik mineralizacija bei hidrogeochemine sudėtimi. 

Pagal mineralizaciją geriamasis vanduo skirstomas į: mažos (1-5 g/l), vidutinės (5-15 g/l), didelės mineralizacijos (15-35 g/l) ir sūrymus (>35 g/l). Dažniausiai jo sudėtis yra chloridinė ir sulfatinė. Sulfatinis mineralinis vanduo paplitęs šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje Respublikos dalyje, kur yra gipsinių permo ir devono uolienų. Kuo giliau slūgso požeminis vanduo, tuo daugiau jame ištirpusių cheminių medžiagų ir tuo didesnė jo temperatūra. 

1382 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Birštono vardas. Kryžiuočių ordino žvalgai didžiajam magistrui pranešė, kad ties Nemunu aptiko „sodybą prie sūraus vandens“. Šiais, poveikį sveikatai turinčiais vandenimis, miestelis pritraukdavo žmonių gerokai anksčiau nei buvo oficialiai įkurtas Birštono kurortas. 

Birštono regione mineralinio vandens yra kambro, triaso, kreidos ir kvartero uolienų sluoksniuose. Kurorte yra 13 eksploatacinių gręžinių, kurių vanduo priskiriamas dviem vandens kategorijoms – be specifinių komponentų (natrio chloridinis) ir bromo. 

Geriamasis vanduo Birštone 

Į Birštono biuvetes ir į mineralinio vandens pilstymo gamyklą tiekiamas vanduo yra mažos ir vidutinės mineralizacijos, be specifinių komponentų (natrio chloridinis). 

„Tulpės“ sanatorijos Geltonojoje biuvetėje iš 125 m gylio trykšta mineralinis vanduo „Vytautas“, kurio bendra mineralizacija siekia daugiau nei 8 g/l. Jonų sudėtis išreikšta M. G. Kurlovo formule; 
Mineralinį vandenį „Vytautas“ rekomenduojama vartoti gydant: 
 – lėtinį gastritą su sumažinta ar normalia sekrecija bei rūgštingumu. Patartina gerti vėsų (16º-18º С) ir lėtai, mažais gurkšneliais 10–15 min. prieš valgį. Kiekis 100–250 ml;
 – lėtinį gastritą su padidinta skrandžio sulčių sekrecija ir (ar) padidintu rūgštingumu. Rekomenduojama gerti šiltą, didesniais gurkšniais ir pakankamai greitai – 1–1,5 val. prieš valgį. Kiekis 100–250 ml;
 – lėtinį tulžies pūslės uždegimą, kai tulžies pūslės motorinė funkcija yra sumažėjusi. Patartina gerti vėsų (160–180 C), gėrimo greitis vidutinis,  40–45 min. prieš valgį. Kiekis 100–250 ml;
 – lėtinį tulžies pūslės uždegimą, kai tulžies pūslės motorinė funkcija padidėjusi. Rekomenduojama gerti šiltą, gėrimo greitis vidutinis, 40-45 min. prieš valgį. Kiekis 100-250 ml. 

Sanatorijos „Versmė“ biuvetėje galima paragauti mineralinio vandens „Versmė“. Tiesą sakant, vietiniai šios biuvetės biuvete nevadina. Tai – „Versminė“, nes joje teka vanduo iš 270 m gylio „Versmės“ gręžinio. Sudėtis: natrio-kalcio chloridinis vanduo. Bendra mineralizacija: 3,5–5,5 g/dm3. 

„Eglės sanatorija“ biuvetėje, esančioje Vytauto Jurgio Meškos parke, iš 90 m gylio trykšta mineralinis vanduo „Birutė“, kurio bendra mineralizacija – 7,4 mg/l. 

„Eglės sanatorija“ biuvetėje trykšta mineralinis vanduo „Gintaras“. Mineralinio vandens gydomasis poveikis: reguliuoja skrandžio sulčių rūgštingumą, skatina skrandžio sulčių sekreciją, mažina lygiųjų raumenų tonusą, slopina uždegimą, reguliuoja medžiagų apykaitą ir kita. Jonų sudėtis išreikšta M. G. Kurlovo formule; Birštono mineralinio vandens pilstymo gamykloje šiuo metu išpilstomi ir rinkai tiekiami dviejų pavadinimų natūralaus mineralinio vandens gaminiai.

Natūralus mineralinis vanduo „Vytautas“ – pirmasis ir seniausias lietuviškas mineralinis vanduo, pradėtas pilstyti į butelius dar 1924 m. Tai daugiausia organizmui naudingų mineralinių medžiagų turintis, todėl sveikatai ypač naudingas lietuviškas mineralinis vanduo. Neutralus mineralinis vanduo (pH 7,1) išgaunamas iš 60 m. gylio. Plačiau www.vytautas.eu. 
Natūralaus mineralinio vandens „Birutė“ vardas žinomas nuo 1922 m. Nuo senų laikų – tai jaunatvės, žvalumo ir tyrumo simbolis. „Birutė“, nors ir turėdama pakankamai nemažą ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį (vandens mineralizacija siekia 2,7 g/l), yra gana lengvo ir pakankamai švelnaus skonio. Silpnai šarminis vanduo (pH 7,5) vartotojus pasiekia iš 54 m gylio. Plačiau www.birute.eu. 

Procedūroms naudojamas vanduo  

Išoriniam vartojimui (balneologinėms procedūroms) naudojamo vandens mineralizacija prasideda nuo 10 g/l ir jis skirstomas į: mažos mineralizacijos (10-20 g/l), vidutinės (20-40 g/l) ir aukštos mineralizacijos (40-80 g/l). 

Vandens mineralizacija virš 80 g/l sukelia neigiamas širdies ir kraujagyslių, nervų ir kitų organizmo sistemų reakcijas, atsiranda destrukciniai pakitimai odoje. Vidutinės  mineralizacijos vanduo yra optimalus daugelio susirgimų gydymui. Išoriškai naudojant mineralinį vandenį (voniose, baseine) organizmas veikiamas mechaniškai (hidrostatika), termiškai ir chemiškai. 

Birštono sanatorijų gydyklose balneologinėms procedūroms naudojamas vidutinės mineralizacijos bromo vanduo. Tokiame vandenyje atsipalaiduoja raumenys, padidėja venų sienelių tonusas, atsiveria odos poros, sustiprėja kraujotaka ir medžiagų apykaitos procesai, pagilėja kvėpavimas, pagerėja deguonies pasisavinimas. Mineralinis vanduo teigiamai veikia imuninę sistemą, mažina skausmą ir uždegimus. Mineralinio vandens procedūros sanatorijų gydyklose skiriamos periferinės nervų sistemos, sąnarių ir stuburo, lėtinių vidaus organų, odos ligų, neurozių, lėtinio nuovargio sindromo gydymui. 

„Tulpės“ sanatorijos gydyklose balneologinėms procedūroms naudojamas mineralinis vanduo „Vaidilutė“, kuris išgaunamas iš 306 m gylio. Šio vandens mineralizacija siekia beveik 27 g/l.

Sanatorijos „Versmė“ gydyklose naudojamas to paties pavadinimo mineralinis vanduo „Versmė“, kurio bendra mineralizacija yra kiek daugiau nei 22 g/l. Vertingų mineralų turintis vanduo, išgaunamas net iš 315 m gylio. Šiuo metu tai – giliausias veikiantis gręžinys Birštono kurorte. 

„Eglės sanatorija“ gydyklose balneologinėms procedūroms naudojamas mineralinis vanduo „Rūta“, kuris išgaunamas iš 287 m gylio. Šio vandens mineralizacija siekia 28,2–29,5 g/l.

Šaltiniai:  Gailius R., Grigelis A., Jankauskas T. ir kt. Lietuvos geologija – Mineralinio ir gydomojo požeminio vandens ištekliai. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. http://www.mineralinisvanduo.lt/